Jos lyg kvapas alyvų,
lyg mėlis dangaus,
Jos lyg mūzos dailiausios,
lietos Dvasios aukštos.
Jos lyg menas tapytas,
įvairiausiais dažais,
supras ne kiekvienas,
bet jiems Saulė atleis.
Jos žiedadulkės bitei,
Jos kaip bitės žiedams,
vanduo visai žemei,
jaunam ir senam.
Jos stichijos stipriausios,
nelaukę sugriaus,
tas kas orą Joms teršia,
o gal terš? Jos palauks.
Nuodėmės vaisius Žemėn,
siuntė žmones per Jas,
bet visi Joms atleiskim,
tokių kitų juk nėra.
Vytautė Meškuotytė
Neužtenka. Trūksta ir nepakanka.
Tuščia ir neramu, bet gi matosi presas!
Noriu tik verkti arba ašarom vemti, bet kokios ilgos kojos!
Noriu neatsikelti iš lovos. Kartais noriu dingti ir neatsibusti,
Bet tu modelis, mažyt!
Sergu. Mėnesinėmis jau nebe, bet sergu.
Pakelkim raudonas užuolaidas, kvieskim visą aukštuomenę, jie vaidina susirūpinimą.
Baigiasi spektaklis. Girdžiu aidą. Išsiųsim!
Paslėpsim po sluoksniu rūbų ir penkiom kaldrom.
...
Užpildysiu tuštumą menu ir blynais. Muzika ir žodžiais.
Susigražinsiu visas buvusias meiles ir laistysiu šiltnamį po kaitria pavasario saule.
Jus ir jūsų komentarus užmiršiu.
Aš esu aš. Jūs – ta tuštuma.
Paulina Celiešiūtė
Ji tavo moteris.
Jos rausvų lūpų antspaudai,
Likę ant tavo nudegusių pečių.
Tu žinai, kad tai blogai,
Bet tu ją saviniesi,
Bijodamas, kad ji prisilies prie ją mylinčių,
Kitų akių.
Tu jos į nieką nekeistum
Ir neatiduotum niekam, niekados.
Jai viską atleistum,
Net jei ji tavo širdį sužalos...
Aistė Kairytė
Dėl tavo žvilgsnio
Kaip atrodai šios minutės esaty?
Kuo vilki, kaip kalbi ir kaip tu vaikštai.
Akis viena tik užsimerkia vyro
Ir štai jau viskas pradeda aiškėti.
Jie stebi tavo tamsų siluetą,
O širdyje tu tokia trapi, lengva.
Vos pažiūrėsi aš pradėsiu skilti
Į tūkstančius kitų mažų dalelių.
Nugludinusi kambario šias sienas,
Širdį toks būkštus virpsmas man negeras.
Viena ir pasimetus šiam pasaulį
Norėtusi pabėgti į antarktį.
Viena it karžigys lauke drąsus, trapus,
Kaip gi kovoti, kai nieks neišmokino?
Laikas sustojąs, pamiršęs prasmę šią,
O aš pasineriu į tamsų dangų.
Ir ateina ta diena, kai pamirštu
Aš esu laimingiausia iš visų kitų.
Pakelsiu galvą ligi žydro dangaus
Ir būsiu stipresnė už visus kitus.
Šypsena aš jau nebesimaskuosiu,
Nes dabar esu ištiesų laiminga…
Un morceau du ciel
Erika Lotužytė
Jų akys - vandenynai, pilni nerimstančių banguojančių minčių.
Jų akys, lyg medus, šiltą Liepos rytą, tekantis nuo korių.
Jų akys lyg auksas, jų akys lyg meilė.
Jų akys istorijas pasakoja.
...
Ji trapi, ji švelni bei maloni pasaulio esybei,
bet įžeidus, pabandžius sutrypti,
jos pagiežos, kalnai bijo.
...
Mėnulis sutiko,
Saulė pasveikino,
Žvaigždės, grožio pavydėjo.
Vytautė Meškuotytė
Trapi, lyg krištolinė taurė,
bet vėtrų nesudaužoma stiprių,
švelni lyg pasaka, lopšinė,
Ji žudo žvilgsniu atšiauriu.
Paklūsta vėjai ir miškai Jai,
nuo grožio Jos vien gėlės augs,
o ašaroms pradėjus bėgti,
šiaurinis vėjas Ją bučiuos.
Kitiems silpna, atrodyti Ji gali,
palaužama, paliečiama,
Bet aš jėga jos nejuokaučiau,
nes Moteris juk ji yra!
Vytautė Meškuotytė
Pievų gėlė.
Ji tokia beprotiškai trapi,
Vėjo blaškoma,
Mylinčių ir nekenčiančių rankų liečiama.
Pasidabinusi balta suknele,
Maža mergaitė, virstanti į moterį,
Ir vėl pražįstanti pievų gėle.
Aistė Kairytė
Jos gėlės laukų,
lyg čiurlenančios upės spalvotos.
srovenant, vilnijant joms šypsos dangus.
Virš laukų,
baltos debesų avys jas laisto,
o Jos juokias, vis juokias,
kad tik būtų ramu.
Aguonos raudonos, ryžtingos ir bado,
jei vėjas šiaurinis vis pučia jų link,
o baltos lelijos grožiu savo puošia,
tą ežerą pilką senolių užmaršty.
Didieji jurginai neleidžia užmiršti
Didybės, už kančią tiek metų ilgų,
rusvi bijūnėliai jie trapūs, bet saugo,
tiek daug neįmenamų paslapčių.
Jos visos lyg pievos,
margi jų žiedai,
Čiurlianančios upės,
Jos lyg angelai.
Vytautė Meškuotytė
